Atsižvelgiant į tai, kad ši kinematografijos sritis yra labai vaisinga, plačiojoje visuomenėje atsirado ir šnekamosios kalbos terminas jai apibūdinti. Naudoja daugybė Indijos kino gerbėjų, apibūdindami Bolivudo kūrinį filmo pavadinimas. Būtent tada tai teisinga, kai tai kinematografiška. Scenarijus sėkmingai apdorojamas, kai jame yra visi šie ingredientai: meilė, laiminga šeima (geriausia su šunimi), romantika (meilės trikampiai ar keturkampiai nėra išimtis), tragiška problema ir kova, kad viskas susigrąžintų į įprastas vėžes. Muzika iš esmės naudojama kaip klijai šiems elementams. Už to galime ieškoti ir kito Bolivudo kino slapyvardžio, būtent Bolivudo masala, nes masala hindi kalba reiškia prieskonių mišinį.
Žiūrovas nieko kito ir nesitiki. Pabėgimas nuo kasdieninės Indijos realybės į filmų herojų pasaulį yra Indijos pramoga numeris vienas. Žmonės išgyvena likimus kino ekrane, į filmą neateina žiūrėti kaip veiksmo herojai gelbsti pasaulį, suvalgo 2 litrus spragėsių ir grįžta į savo namus, tačiau patys ateina kažko patirti ir todėl kiekviena istorija turi būti prie širdies žiūrovui. Juk kokia kita tema gali būti tokia amžina kaip meilė ir su ja susiję nuotykiai? Šeimos laimė, santykių pakilimai ir nuosmukiai...
Indijos publika tikisi pilnos pramogų dozės už savo pinigus. Štai kodėl didžioji dalis Bolivudo filmų yra romantiškos komedijos iš įvairiausių sluoksnių – nuo advokatų kontorų iki lenktynių trasų. Galbūt mums, europiečiams, tokiems filmams labiau tiktų miuziklo pavadinimas, nes čia niekada neturi trūkti įtaigios centrinės muzikos ir įėjimai su įmantria choreografija. Bolivudo masala vilioja mases iš anksto, nes dar neprasidėjus filmui kino teatruose jau parduodamas garso takelis, kuris sujaudina visus namuose, dar net nenuėjus į kiną.
Tada gali atsitikti taip, kad kai Pirkdami bilietus indai jau dainuoja gerai žinomas melodijas iš filmo, kurį ketina žiūrėti.
Žinoma, net Indijoje galima lankytis multipleksuose ir žiūrėti Holivudo filmus, tačiau kiekviename didesniame mieste dėmesio centre yra kino šventovė, kurioje programa yra išskirtinai Bolivudo masala. Turėjau galimybę pasėdėti keliuose Indijos kino teatruose, bet geriausias, kokį esu aplankęs, tikrai yra čia Raj Mandir Džaipūre.
Čia bilietų laukimas jau priklauso pačiam pasirodymui. Atvykti reikia laiku, nes virš grotelių kasos lango kabantis ženklas – nenumaldomas. Jei apsaugos darbuotojas jį apvers (tas pats, kuris kreida ant lentos užrašė seanso laiką ir bilieto kainą), perskaitysite, kad išparduota. Kol laukiu, kol prasidės išpardavimas, šnekučiuosi su aplink esančiais indėnais. Jie, kaip visada, draugiški ir šnekūs, bet vis tiek turiu būti atsargus, kad neaplenkčiau savęs per pokalbius apie tai, kas kiek kartų filmavosi. Galiu rinktis ar sėdėsime deimantų zonoje (brangiau ir izoliuočiau balkono dalyje) ar tik smaragdinėje zonoje. Ši man daro didesnį įspūdį, bet ne dėl to, kad pigiau. Taip aš pasiekiau įvykiai, tarp žmonių. Nusipirkę bilietus galime eiti į vidų, į prieškambarį.
Raj Mandir nėra klasikinis kinas. Našincui tai labiau primena teatrą. Minkšti kilimai, sunkūs dekoratyviniai šviestuvai ir tik vienas ekrano kambarys. Arkine rampa kylate į balkonus, o į kino salę veda keturios masyvios medinės dvivėrės durys, padalintos pagal bilietų numerius. Įėjimas į kino salę paprastai ribojamas iki 15 minučių prieš seansą. Juk reikia nusipirkti sausainių, gėrimų ar spragėsių (taip, čia jų irgi yra, bet dažniausiai būna saldūs). Įkišu bilietus į ranką senoliui storais Radžastano ūsais (he, jis čia dirba nuo neatmenamų laikų) ir jis su žibintuvėliu parodo, kur yra mūsų vietos. Pilna salė, laukiu, bus gera atmosfera. Įsitaisau, įsitaisau patogiai, sėdynę galima šiek tiek nustumti žemyn, o po kitų blokbasterių reklamų prasideda pasirodymas. Tačiau tai ne tik šviesos išjungimas. Net sutemus matosi, kad publika gyva. Juk tai daugiau kaip teatras. Jei žmonėms kažkas patinka, jie ploja, jei ne – švilpia. Taip pat karts nuo karto galima išgirsti riksmus. Nežinau, ar neapykanta, ar skatinanti, nesuprantu hindi kalbos, bet siužetas ekrane yra gana aiškus visiems, net ir nemokant gerų hindi kalbos. Auksinis schematizmas siužeto kontūruose! Kiekvienas, turintis minimalią muzikinę klausą, gali suprasti šokio įėjimą. Garsas yra pilnas ir kai publika taip pat pilna, nepaisant to, kad kambarys yra kartais tikrai šilta.
Du spragėsiai nukrenta ant manęs. Atsigręžiu ir dviem eilėmis už manęs stovi grupelė indėnų ir susijaudinę žiūri į priekį. Ekrane pora vos nepasibučiavo. Vien tik užuominomis. Čia erotiškumo ieškome gundančioje išvaizdoje, judesiuose ir balso tone. Nuogybės, net ir šiek tiek, yra absoliutus tabu. Kita taisyklė yra ta, kad Bolivude masala dažnai yra anglicizmų, o ne tik žodžių, net ištisų sakinių. Pavyzdžiui, „I Love You“ man atrodo iš esmės anglų kalba, kitaip net toks prisipažinimas neturėtų jokios vertės. Žmonės linksminasi, o bilietų tikrintojas retkarčiais su žibintuvėliu laksto po auditoriją, kad tik įsitikintų, jog viskas gerai. Negaliu atsiriboti nuo įvykių ekrane, man tai visai neprieštarauja sektoriaus požiūriu rumádzga mažas vaikas. Nesistebiu, esu pripratęs, kad indėnams nekyla problemų net dvejų metų vaikus nuvesti į kiną. Tikriausiai, kad priprastų. Dramatiška muzika ir net nepajunti, kad jau praėjo pusantros valandos. Nukrenta uždanga (taip, čia jie tikrai turi uždangą), o per pertrauką bufete gali nusipirkti gėrimų ir užkandžių. Ir kad yra purškiami dažai! Niekas nenori praleisti antrosios filmo pusės, ateis pabaiga ir laiminga pabaiga. Po trijų valandų pagaliau viskas aišku! Šeima kartu, piktadariai uždaryti, problemos išspręstos ir paskutinis muzikinis įrašas jau už nugaros.
Tai reikia patirti, nors ir vieną kartą, bet kinas yra tiesiog neatsiejama Indijos kultūros dalis. Nepaisant to, kad nėra suprantamų subtitrų, kaip visada susijaudinęs ir su melodijomis galvoje lauke, minioje indėnų Bandau gauti rikšą, kuri nuvežtų mane į viešbutį. Vėlyvas laikas ir toks vakaras žmogų išvargina, bet aš einu miegoti patenkinta ir su šypsena veide. Ryte su kitais susitarsime dėl sklypo detalių. Jei turite galimybę, išbandykite „Raj Mandir“ Džaipūre, bent jau pirmam veiksmui, kurį verta atrasti dėl patirties.
Straipsnio šaltinis: https://bubo.sk/blog/ Indija ir Bolivudas-1
Straipsnio autorius: Juraj Ondrejčík